Nėra žinoma kas fundavo Šv. Mikalojaus bažnyčią, tačiau, remiantis mūro ir architektūros formomis teigiama, kad ji buvo pastatyta XV a. antrojoje pusėje[1]. Tai buvo gotikos stiliaus bažnyčia su aštuoniakampiu bokštu, kurią puošė krištoliniai skliautai. Pirmą kartą ši bažnyčia rašytinuose šaltiniuose paminėta 1493 m. Romos kardinolai, paprašyti klebono Stanislovo Kauniečio, suteikė visuotinius atlaidus šv. Mikalojaus, šv. Baltramiejaus, šv. Margaritos ir šv. Magdalenos dienomis[2]. 1503 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Šv. Mikalojaus bažnyčią pavedė Kauno klebono Jono Zaluskio valdžiai[3].
Reformacijos metais bažnyčia stovėjo apleista. Tuo pasinaudojęs Kauno pavieto maršalka Andriejus Skorulskis paprašė valdovą Zigmantą Vazą ją perleisti ketinamam funduoti benediktinių vienuolynui. 1621 m. rugsėjo 27 d. valdovas pažadą išpildė, duodamas leidimą Vilniaus vyskupui pasirūpinti bažnyčios perdavimu vienuolėms[4]. 1624 m. lapkričio 28 d. A. Skorulskis fundavo Kauno benediktinių vienuolyną[5], o Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius 1627 m. rugsėjo 15 d. Kauno klebonui ir dekanui Baltramiejui Cešinskiui liepė perduoti Šv. Mikalojaus bažnyčią benediktinėms[6]. Pirmąja Kauno benediktinių abate tapo A. Skorulskio dukra Ona Eufemija Skorulskytė. Šalia bažnyčios buvo pastatytas medinis vienuolynas su celėmis. Pati bažnyčia rekonstruota, pritaikyta vienuolių poreikiams.
1700 m. bažnyčioje stovėjo Didysis Švč. Mergelės Marijos (Apreiškimo) altorius, kairėje pusėje Šv. Mikalojaus ir Šv. Benedikto, o dešinėje pusėje Švč. Mergelės Marijos (Nekaltai Pradėtosios) ir Šv. Marijos Magdalenos altoriai[7]. XVIII-XIX a. sandūroje šalia šių altorių minimi Šv. Skolastikos, Švč. Jėzaus Širdies, Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios altoriai, o didysis altorius tituluotas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos vardu[8]. Mūrinį vienuolyną seserys pasistatė tik 1818-1828 m. Tuo metu kapitališkai suremontuota ir bažnyčia, mūriniu koridoriumi sujungta su vienuolyno pastatu. Apie 1861 m. buvo atnaujintas bažnyčios interjeras, pertapyti altoriai.
Benediktinės buvo kontempliatyvaus ordino vienuolės, savo gyvenimą grindusios šv. Benedikto regula, gyvenusios griežtoje klauzūroje. Jų para buvo suskirstyta į aštuonias kanonines valandas, kurių metu melsdavosi Viešpačiui. Kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose, kas savaitę atlikdavo išpažintį ir priimdavo Komuniją. Miegui buvo skiriamos 8 valandos, vieną kartą pertraukiamos naktinių maldų, kurios vertintos kaip paveikiausios. Valgyta dukart dienoje, praktikuoti dvasiniai apmąstymai, religinių knygų skaitymai, meditacijos. Seserys garsėjo siuviniais – įvairiausiais raštais ir siužetais siuvinėdavo arnotus bei kitus liturginius reikmenis. Noviciato metu didelis dėmesys buvo skiriamas lavinimuisi. Visos vienuolės išmokdavo skaityti, o bajoraitės mokėdavo skaityti ir lotyniškai. Šalia vienuolyno veikė mergaičių mokykla, kuri vienintelė tuo metu suteikė sąlygas mergaičių švietimui. Prieglaudos neturėta, tačiau kasdien maitinti prie vienuolynų vartų susirinkdavę elgetos.
Materialus vienuolyno turtas buvo fundatoriaus A. Skorulskio 1624 m. dovanota Raginės jurisdika prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, Sudvoiškių palivarkas, 1634 m. Kristupo Bialozoro kaip kraitis dukrai dovanotas Paštuvos palivarkas bei 1639 m. Dovydo Narovniko kaip kraitis dukrai dovanotas Petrašiūnų palivarkas. Rusijos okupacijos laikais, 1842 m., šios valdos buvo atimtos, palikta tik dalis Paštuvos su malūnu ir kaip kompensacija suteiktas Kačiūniškės palivarkas prie Nevėžio. Vienuolynui suteiktas I etatinio vienuolyno statusas, kasmet mokėta 2765 sidabro rublių pensija.
A. Skorulskis benediktinėms dovanojo taip vadinamą Raginės miestelį, besidriekusį nuo Nevėžio upės iki šv. Mikalojaus kalno, Kauno miesto sienos, Panerio gatvės ir vartų. Šioje benediktinių jurisdikoje buvusiuose sklypuose gyveno amatininkai, konkuravę su Kauno miestiečiais. Pastarieji buvo nepatenkinti šia kaimynyste, laikas nuo laiko bandydavo priversti jurisdikos gyventojus mokėti mokesčius miestui, iki pat XX a. pradžios bylinėjosi su benediktinėmis dėl jurisdikos ribų.
LDK laikais vienuolyne pastoviai gyveno nuo keliolikos iki dvidešimt kelerių vienuolių. XIX a., kuomet buvo imti uždarinėti moterų vienuolynai, Kauno benediktinių vienuolynas priglaudė vienuoles iš Vilniaus, Slanimo, Kražių ir Kauno bernardinių vienuolynų. Po 1863 m. sukilimo uždrausta priimti naujas vienuoles, tad 1905 m. atšilimo sulaukė tik 9 seserys. Po 1918 m., kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, pasikeitus „lietuvio“ ir „lenko“ sąvokoms, vienuolyne kilo konfliktas tarp bajoriškosios ir moderniosios tradicijų. 1922 m. „lenkės“ pasitraukė į Kolainius ir Kauno benediktinių vienuolynas tapo tautiniu lietuvišku vienuolynu. Po XX a. trečiajame dešimtmetyje įvykusių reformų, Kauno benediktinės ėmė derinti kontempliatyvų gyvenimą maldoje su atsivėrimu pasauliui ir aktyvia socialine veikla: pasklidusios po visą Lietuvą, jos steigė vaikų darželius, mokyklas, senelių prieglaudas[9]. Vienuolių skaičius išaugo, 1939 m. amžinuosius įžadus buvo prisiekusios net 37 seserys[10].
1938 m. įvesta Švč. Sakramento adoracija, buvusi svarbia dvasine naujove. Šiam reikalui buvo parengta ir kapitališkai suremontuota Šv. Mikalojaus bažnyčia. Atsisakius senųjų barokinių altorių (išliko tik kairysis Šv. Benedikto), sukurtas naujas modernaus stiliaus Didysis altorius, kurio autorius buvo Liudas Truikys, pagaminęs ir presbiterijos langų vitražus. Sovietinės okupacijos metu 1948 m. benediktinių bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti, Šv. Mikalojaus bažnyčia virto knygų saugykla, o seserys veikė slapta, pasitraukusios į pogrindį[11]. Prasidėjus Atgimimui, 1990 m. seserys atgavo savąjį vienuolyną ir Šv. Mikalojaus bažnyčią, kuri po remonto vėl kviečia tikinčiuosius.
Vaida Kamuntavičienė
[1] Jankevičienė, A., Kauno gotikinės bažnyčios. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė. Vilnius: Acta Academiae Artium Vilnensis, 2002, 26, p. 136; Levandauskas, V. Lietuvos mūro istorija. Kaunas, 2012, p. 410.
[2] Romos kardinolų raštas Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčiai, Roma, 1495 12 04 [turėtų būti 1493 m.]. Kauno benediktinių archyvas (toliau – KBA), 7-1-1.
[3] Aleksandro privilegija Kauno parapinei bažnyčiai, Vilnius, 1503 07 13 / Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji wileńskiej, wyd. J. Fijałek, W. Semkowicz, Kraków, 1948, t. 1 (1387–1507), s. 657-660, nr. 556.
[4] Zigmanto Vazos privilegija, Varšuva, 1621 09 27. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas, b. 14, l. 230.
[5] A. Skorulskio fundacija, Skaruliai, 1624 11 28, KBA, 7-2-24; Kamuntavičienė V., Kauno benediktinių vienuolyno fundacija. Lietuvos istorijos metraštis 2012/2. Vilnius, 2013, p. 23-39.
[6] E. Valavičiaus raštas, Vilnius, 1627 09 15, KBA, 7-2-20.
[7] Kauno šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno vizitacija, 1700 04 07, Krokuvos Čartoriskių biblioteka, BCz. 1775 IV, l. 963-964.
[8] Kaladžinskaitė-Vičkienė, A. Kauno benediktinių vienuolynas ir Šv. Mikalojaus bažnyčia. Lietuvos vienuolynai. Vilnius: Vadovas, 1998, p. 87.
[9] Grickevičius, A., Vasiliauskaitė, A., Kauno seserų benediktinių vienuolyno pertvarka 1918-1926 m. (I). Kaunas: Soter, 2009, nr. 29 (57), p. 69-84; Grickevičius, A., Vasiliauskaitė, A. Kauno seserų benediktinių vienuolyno pertvarka 1918–1926 m. (II). Kaunas: Soter, 2009, nr. 31 (59), p. 111-124.
[10] Laukaitytė, R. Kauno benediktinių vienuolyno reformavimas 1920-1926 m. Benediktiniškoji tradicija Lietuvoje. Vilnius, 2008, p. 147.
[11] Vasiliauskaitė, G. A. OSB. Sesers Leonijos OSB (Birutės Širvinskaitės) rankraštinis palikimas. Kaunas: Soter, nr. 48 (56), l. 129-145.