Pirmieji Nemuno tiltai Kaune

1784 m. Kauno miestiečiai pirmą kartą kreipėsi į seimą ir valdovą prašydami leidimo pasistatyti tiltą per Nemuną ir teisės rinkti mokesčius už naudojimąsi juo į miesto kasą[1]. Dar kartą pageidavimą kauniečiai raštiškai išreiškė 1791 m. gegužės 28 d. instrukcijoje savo delegatams į Varšuvos seimą[2]. Tilto statybų sumanymas buvo susijęs reformomis, kuriomis siekta racionalizuoti valstybės valdymą ir ūkį. Reformoms pritarė kauniečiai, kurie ėmė derinti miesto poreikius su valstybės nauda, taip tikėdamiesi ir valstybės investicijų, ir miesto pakilimo. Tačiau pradiniame etape reformų iniciatoriai vengė neapgalvotų skubių statybų, stengėsi apsaugoti miestų bendruomenes nuo nepamatuotų skolų užsitraukimo ir sutelkė dėmesį į įstatyminės bazės keitimus bei statistinės informacijos kaupimą, todėl tilto statybos reikalai nusikėlė į ateitį. Po Rusijos kariuomenės, ginklu parėmusios reformų priešininkus, intervencijos (1792 m. gegužę), reformos nutrūko.

Todėl Kauno tiltų statybos idėja buvo prisiminta jau 1794 m. sukilimo laikotarpiu, kuomet jų svarba išaugo dėl karinių poreikių. Iniciatyvos dėl Nemuno tilto statybos ėmėsi Kauno bajorai ir miestiečiai dirbę bendroje Civilinėje karinėje komisijoje, atgaivintoje pagal Ketverių metų seimo reformų įstatymus, kuri karo sąlygomis sprendė svarbiausius ir miesto, ir apskrities reikalus. Nemuno tilto statybos darbams prižiūrėti buvo sudaryta speciali komisija, į kurios sudėtį įėjo ir Kauno magistrato pareigūnai. Skubant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, bet stingant lėšų, magistratas nusprendė iš žydų pirklių pasiskolinti medieną tilto statybai, o pinigus už juos grąžinti pasižadėjo iki kitų metų balandžio pabaigos. Tilto statybos darbai vyko birželio-liepos mėnesiais. Pirmasis Nemuno tiltas buvo pastatytas iš pušies[3], galėjo būti surenkamas laivams upe praplaukti ar iškilus pavojui[4]. Liepos 20 d. LDK kariuomenės generolas Vavžeckis pranešė iš Kauno, kad su savo kariniu daliniu atvykęs su džiaugsmu nustebo pamatęs: „per Nemuną ir Nerį [pastatytus] saugius ir nebrangius tiltus, per amžius neregėtus šiose vietose“. Šalia tiltų statybos paminėjęs ir kitus kauniečių nuopelnus, Vavžeckis akcentavo Kauno Civilinės karinės komisijos indėlį ir „nefeodalinę dvasią“[5]. Iš vienos pusės žodžiai „nefeodalinė dvasia“ reiškia sėkmingą bajorų ir miestiečių bendradarbiavimą, bet, matyt, taip pat ir opiausius trukdžius, kuriuos jiems kartu pavyko įveikti pavojaus akivaizdoje: privilegijų, mokesčių ir nuosavybės klausimus. Šie klausimai, be abejo, iškils vėliau. Vavžeckio užuomina taip pat iš dalies paaiškina kodėl Kaune taip vėlai kilo ir buvo įgyvendinta tiltų statybos idėja.

Sukilimui pralaimėjus pirmasis Nemuno tiltas perėjo miesto žinion, bet atlaikė tik iki pirmosios žiemos (1794 m. gruodžio 14 d.). Baimindamasis kad nebūtų apkaltintas dėl bendrai su bajorais pastatyto tilto dalių išgrobstymo, Kauno magistratas įpareigojo jam pavaldžius miesto pareigūnus organizuoti tilto geležinių detalių ir medinių nuolaužų paieškas bei nurodė jas saugiai sudėti[6]. Pasiekus žiniai apie tilto griūtį tuoj pat sukruto tilto statybų kreditoriai, kurie siekė bajorų tarpininkavimo[7]. Tik kitų metų pradžioje buvo nuspręsta rengtis tilto atstatymui[8], kurį grasindama griežtomis bausmėmis skatino (ir veikiausiai inicijavo) į miestą atsikėlusi carinė administracija[9]. Kadangi Rusijos generolų grasinimai magistratui liovėsi, reikėtų manyti, kad tiltas 1795 m. pavasarį galėjo būti atstatytas.

XVIII-XIX a. sandūroje Kauno tiltas per Nemuną yra fiksuotas dalyje miesto kartografinių šaltinių (pvz. 1798 m. A. Chomentovskio Kauno plane pavaizduotas keltas[10], o taip vadinamame vokiškame, datuojamame XVIII-XIX a. sandūra Kauno plane kelto vietoje - tiltas[11]). Veikiausiai panašiai kaip ir Neries, Nemuno tiltas buvo sezoninis, statomas pavasarį ir surenkamas rudenį, pažeidžiamas potvynių ir beveik kasmet reikalaujantis remonto. Jo vieta buvo gerokai piečiau dabartinio senamiestį su Aleksotu jungiančio tilto (sąlyginai pusiaukelėje tarp Rotušės aikštės ir Nemuno salos). Neaišku ar gamtinės stichijos jo nebuvo sugriovusios. Miesto ūkiniai-ekonominiai dokumentai neišliko, o magistrato knygose ši informacija yra veikiau atsitiktinė, todėl jos stoka dar nereiškia, kad tilto nebuvo. Nemuno tiltų istorijai buvo svarbūs ir kiti įvykiai: po 1794 m. sukilimo Užnemunė perėjo Prūsijai, o 1807 m. Tilžės taikos sutartimi – Varšuvos kunigaikštystei (nuo 1815 m. Lenkijos karalystės teritorija), be to 1799 m. gruodžio 1 d. Kaunas pardavė Fredos dvaro valdas bajorui Juozapui Godlevskiui ir atsisakė į jas visų teisių bei privilegijų[12]. Šie įvykiai reiškė, kad XIX a. pradžioje Kaunas iš esmės prarado kitą Nemuno krantą.

Bet kuriuo atveju tiltas per Nemuną stovėjo 1812 m. vasaros pradžioje, ką liudija kitų istorinių šaltinių informacija. Kaip žinia, 1812 m. birželio 24 naktį imperatoriaus Napoleono vadovaujama Didžioji Armija atokiau nuo Kauno prie Jiesios piliakalnio pastatė tris pontoninius tiltus, kuriais pagrindinės pajėgos su pačiu imperatoriumi persikėlė į kitą Nemuno pusę. Tuo tarpu Varšuvos kunigaikštystės kavalerijos gvardijos (švoležerų) pulko leitenantas Wincenty Płaczkowskis savo atsiminimuose apie 1812 m. kampanijos įvykius prie Kauno pasakoja, kad ankstų rytą kariuomenės perkėlos per Nemuną metu gavo Napoleono įsakymą su savo eskadronu slapčia prisiartinti prie tilto ir staigiu puolimu neleisti Rusijos kariams jo sunaikinti. Toliau jis rašo: „Puolėme iš vietos šuoliais ir kaip perkūnas įsiveržėme ant tilto. Kazokai, gulėję prie pat tilto liepsnojusio laužo, mus pastebėję, susibūrė, suriko ir padegė tiltą, bet šis, smarkiai nuo lietaus permirkęs, negalėjo iš karto taip greitai užsidegti, kad nepajėgtume jo užgesinę prajoti. Galiausiai kazokai ėmė sprukti, o mes tuo metu keldamiesi šią ugnį prigesinome, mūsų žirgai labai nedaug apdegė, nes ir gyventojai greitai bėgo su kibirais ir užgesino tą ugnį“[13]. Istoriko Dariusz Nawrot teigimu, vėliau suremontuotas šis tiltas taip pat pasitarnavo Didžiosios Armijos dalinių perkėlai į Kauno krantą[14].

Netrukus Napoleonas nurodė pastatyti per Nemuną naują tiltą ant polių[15], amžininko bernardinų vienuolio liudijimu - „ties vienuolių pranciškonų bažnyčia“[16] (t. y. Švenčiausios Mergelės ėmimo į dangų bažnyčios, dar vadinamos Vytauto bažnyčia). Taip Nemuno tiltas atsidūrė greta dabartinio „Vytauto Didžiojo“ tilto vietos. Amžininkas Kauno bernardinų vienuolis naujajam tiltui negailėjo pagyrimų, vadino brangiu, gražiu, tvirtu ir aukštu. Napoleono pėstininkų gvardijos seržantas Adrianas Bourgogne atsiminimuose tvirtino, kad Nemuno tiltas buvo siauras, todėl žiemą, traukdamiesi iš Kauno į Aleksotą, dalis pakrikusios Didžiosios Armijos karių rinkosi kelią ledu[17]. Atsitraukimo metu (1812 m. gruodžio 1 d.) tiltas buvo sudegintas, o paskutinis Kauną palikęs maršalo Nėjaus vadovaujamas ariergardas upę perėjo ledu[18]. Kad ir kokios kvalifikuotos buvo karo inžinierių pastangos, XIX a. pradžios mediniam tiltui įveikti Nemuno potvynius veikiausiai dar nebūtų pavykę. Kauno bernardinų vienuolis aiškino, kad jeigu atsitraukdami prancūzai tilto nebūtų sudeginę, ateinančių metų „pavasarį [jį] lytys būtų suardžiusios arba miestą būtų užlieję“. Jo tvirtinimu, „vasario mėnesį potvynis pasiglemžė ir [tilto] polių likučius, išplėšė [juos] nuo pamatų su ledais“[19].

1814 m. Rusijos kariuomenės dalinių perkėlimui į kitą Nemuno krantą (t.y. už Rusijos imperijos sienų karui su Prancūzija) carinė administracija iždo lėšomis pastatė naują tiltą, o 1815 m. Kauno miestiečiams nurodė jį miesto lėšomis suremontuoti. 1816 m. miestiečiai gavo carinės administracijos nurodymą tiltą ne tik jį suremontuoti, bet ir pastatyti vartus upe praplaukiantiems laivams. Tilto rekonstrukcija su remontu miestui kainavo 718 rublių ir 27,5 kapeikos[20]. Šie darbai prie Aleksoto kranto sukėlė Fredos savininko Juozapo Godlevskio pasipiktinimą, kurio padėjėjas pasiuntė dvaro žmones, išvaikiusius tilto statytojus bei atėmusius iš jų statybines medžiagas ir valtis. Ginčas tarp miesto ir Fredos savininko kilo dėl tilto mokesčių priklausomybės. Miestiečiai du metus iš eilės gavę nurodymus iš aukščiau ir juos įvykdę miesto lėšomis buvo įsitikinę, kad tilto mokesčiai priklauso miestui. Tuo tarpu J. Godlevskis aiškino, kad karinės vadovybės įsakymai karo metu yra laikini ir nepanaikina jo teisių į nuosavybę. Jis apeliavo į 1796 m. Rusijos ir Prūsijos pasienio sutartį bei ja remdamasis tvirtino, jog dabar pusė Nemuno vagos yra Lenkijos karalystės teritorija, todėl jam kaip Lenkijos karalystės teritorijoje esančio Fredos palivarko savininkui turi priklausyti ir pusė tilto. Kivirčui spręsti buvo sudaryta komisija, į kurios sudėtį įėjo ir Kauno bajorai, atstovaujantys carinę administraciją, ir Lenkijos karalystės administraciją atstovaujantys Užnemunės bajorai. Komisijos sprendimu tilto mokesčius Kaunas su J. Godlevskiu turėjo pasidalinti[21]. Trapus dėl savo konstrukcijų, medinis, iš esmės pontoninis, nuolat potvynių pažeidžiamas Nemuno tiltas kurį laiką skyrė dvi valstybes ir du kalendorius - Vakarų Europos ir Rusijos imperijos. Todėl atsirado anekdotas, jog šis Nemuno tiltas yra pats ilgiausias, nes norint juo pereiti iš Kauno į Aleksotą prireikia net dviejų savaičių. Pirmas modernus tiltas per Nemuną buvo pastatytas 1862 m., bet atokiau nuo senamiesčio. Tai buvo geležinkelio tiltas[22].

Liudas Glemža