Namas Kaune, L. Zamenhofo g. 3

Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Zamenhofo g. 3

Kvartalas kuriame stovi pastatas susiformavo vėliau nei teritorija apie Rotušės aikštę – po 1540 m. Iš senųjų išlikusių gatvėvardžių galima spręsti, jog čia gyveno miesto amatininkai – iš šiaurės kvartalą ribojo Kurpių arba Odminių gatvė. Be odininkų čia kūrėsi ir nemažai audėjų. Zamenhofo gatvė egzistavo kaip trasa vedanti į Nemuną, kuris miesto gyvenime vaidino itin svarbų vaidmenį. Upės pakrantė čia buvo sutvirtinta mediniais poliais, kurie formavo krantinę švartuotis upiniams laivams. Palei upę stovėjo sandėliai prekėms sandėliuoti. Nuo XVI a. pabaigos Zamenhofo buvo gatvė vadinama Popinigio arba Papinigio, nuo čia gyvenusio turtingo Kauno miestiečio pavardės.

Seniausia žinia apie statinius Zamenhofo g. 3 randama Kauno magistrato aktų knygose. 1606 m. minimas namas, kurį Papinigio gatvėje savo sūnui Martynui paliko Andrius Uzlovskis.[1] 1609 m. akte nurodoma tiksli valdos vieta – Papinigio gatvėje prie kampo į Nemuną. Namas nuo seno vadinamas alavo liejiko (“ex antiquo Conwisarzowska nuncupat“)[2]. Tais metais minimi sklype stovintys mediniai ir mūriniai pastatai.[3] 1610 m. dokumente nurodoma, kad namas stovėjo Papinigio gatvėje, ant paties kampo prie Nemuno.[4]

XVII a. II-oje pusėje valda priklausė šv. Onos brolijai, vėliau perėjo į Jurgio ir Ievos Brizgevičių rankas, kurie pusę sklypo ir pastatų išnuomojo Jokūbui ir Kotrynai Vaigauskams. Vaigauskai pastatą, kuris buvo susenęs ir supuvęs, savo lėšomis atstatė bei pristatė priestatą, vėliau pusę sklypo su tuo pastatu perleido Jurgioniams. Akte, namas konkrečiau nelokalizuojamas, tik galima teigti, kad jis stovėjo valdoje dabar Zamenhofo g. 1-3.[5]

Apie valdos priklausomybę XVIII a. beveik nėra žinių, bet sprendžiant iš 1788 m. J. Dekurno sudaryto Kauno miesto inventoriaus, sklypas su pastatais priklausė Kauno parapinės bažnyčios brolijai, vėliau Šreiberiui. 1832 m. turtą įsigijo Fridrichas Fusas,[6] 1873 m. valda perėjo jo įpėdiniams. 1874 m. pastatas įvardijamas kaip mūrinis, vieno aukšto, dalinai dengtas čerpėmis, skliautuotais rūsiais. Pastate buvo 7 kambariai bei 2 virtuvės. Įėjimas nurodomas iš kiemo, gatvės fasade 3 langai ir pastogės langelis.[7] 1884 m. parduodama žydui Oreliui Altšuleriui, iš jo – Keidanskiui.

Tarpukaryje name vyko intensyvi ūkinė veikla. 1922 m. pastato rūsyje buvo numatyta įrengti patalpas laikyti spiritui, o mūriniame name prie krantinės veikė likerių gamykla. Šiame techniko L. Markovičiaus sudarytame brėžinyje fiksuojamas pastato vaizdas – stačiakampiai langai suskirstyti į 6 dalis bei rūsys maždaug namo viduryje, į kurį leidžiasi laiptai.[8] 1923 m. namo Zamenhofo g. 3 pirmame aukšte šeimininkas Keidanskis rengė žvakių dirbtuvę „Prometėjas“. Buvo sudarytas pirmo aukšto planas, kuriame pažymėta belangė šiaurinė siena, kuri tarnavo ir kaip ugniasienė bei riba su kaimynais.[9] 1938 m. namas buvo pritaikytas Mordchelio Muškato šratų dirbtuvei, pirmame aukšte buvo numatyta sustatyti tam reikalingus įrengimus.[10] Situacijos plane pažymėta, kad pastate tik negyvenamos patalpos.

Senuosiuose aktuose minimo mūrinio namo negalima tapatinti su dabar stovinčiu, greičiausiai jis ne kartą perstatytas, tačiau vienas iš rūsių arch. S. Čerškutės nuomone, datuotinas tuo pačiu laikotarpiu kaip ir Perkūno namas. Pastatas, tarpukaryje buvo negyvenamas, pritaikytas įvairioms smulkioms dirbtuvėms. Eilė pritaikymų suardė buvusią vidinę planinę struktūrą. 2010-2012 m. pastatas rekonstruotas pagal arch. G. Platūkio projektą išlaikant tūrį, aukštingumą, senuosius rūsius.

Raimonda Rickevičienė



[1] VU RS KMAK-13859

[2] conwisarz – lenk. liejikas, alavo liejimo meistras

[3] VU RS KMAK-13856

[4] VU RS KMAK-13860

[5] VU RS KMAK-138670

[6] KAA, I-61, ap. 2, b. 5274

[7] LVIA, F-544, ap. 1, b. 1506

[8] KAA, F-218, ap. 1, b. 40

[9] KAA, F-218, ap. 1, b. 87

[10] KAA, F-218,ap. 2, b. 6057