Pastatų kompleksas Muitinės g. Kaune

Buvęs Pranciškonų vienuolynas (neišlikęs)

Kauno pranciškonų vienuolynas ir bažnyčia Nemuno pakrantėje pastatyti XV a. pradžioje. Manoma, kad LDK didysis kunigaikštis Vytautas švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią skyrė padėkai už išsigelbėjimą Vorsklos mūšyje. Vienuolyno pastatas ir kiti ūkiniai statiniai pastatyti šiauriau bažnyčios – tarp Muitinės, V. Kuzmos gatvių ir Nemuno kranto. Kartu su bažnyčia jie sudarė vieningą aptvertą kompleksą. 1669 m. pastatai po sugriovimo atstatyti ir įgavo barokines formas.

1675 m. mūrinis vienuolyno namas, stovėjęs fasadu į bažnyčią, susidėjo iš 3 dviaukščių korpusų. Prancūzų kareivių buvo nuniokotas 1812 m., po to atstatytas. 1845 m. kovo 13 d. Rusijos imperatoriaus įsaku Romos katalikų dvasinei kolegijai buvo nurodyta uždaryti eilę katalikiškų vienuolynų buvusioje LDK teritorijoje, motyvuojant tuo, kad vizitacijų metu čia gyveno per mažai vienuolių. 1830-1845 m. Kauno pranciškonų vienuolyne gyveno 3 broliai.[1] Kartu su vienuolynais buvo uždaromos ir bažnyčios – 1848-54 m. Vytauto bažnyčia perdaryta į cerkvę, o vienuolyno pastatus perėmė valdžia.[2]

1843 m. Kaunui tapus gubernijos centru, prireikė didesnių pastatų naujoms valdžios įstaigoms įkurdinti. 1847 m. buvo sumanyta buvusį pranciškonų vienuolyno pastatą pritaikyti gubernatoriaus rezidencijai. Apžiūrėjus statinį, įvertinta, kad pamatai jau netvirti, nekokybiškai padaryti, sienos silpnos bei netinkamas gruntas. Todėl nuspręsta vienuolyno pastatą nugriauti ir panaudojus senas plytas bei akmenis pastatyti naują gubernatūrą.[3] Kol buvo galvojama ir svarstoma, į buvusį pranciškonų vienuolyno pastatą įsikėlė įvairios įstaigos – 1846 m. Kauno m. dūma ir kt.[4]

1848 m. architektas T. Hemholcas pateikė naujos gubernatūros statybos bei kitų vienuolyno pastatų pritaikymo projektą ir sąmatą. Buvo sumanyta nugriovus vienuolyno pastatą ir dalį fligelio sumūryti naują, dviaukštį rūmą gubernatoriui. Tačiau svarstant šį projektą paaiškėjo, kad paliktas per siauras įvažiavimas iš Muitinės gatvės (negalės apsisukti karietos), kad I-ojo aukšto patalpos per didelės, o II-ojo per mažos ir t.t. Nutarta, jog gubernatūrai sklypas per mažas ir nepatogioje vietoje.[5] Tuomet kilo idėja praplėsti pranciškonų sklypą nupirkus ir prijungus valdą esančią Muitinės g. Nr.2\Aleksoto g. Tačiau šis sklypas su pastatais jau priklausė Kauno muitinei. Tad galų gale idėjos čia įkurdinti gubernatūrą atsisakyta.

Tuo tarpu vienuolyno namais naudojosi kitos valstybinės įstaigos: mūriniame pastate prie Muitinės gatvės įsikūrė policmeisteris, o kampiniame – miesto policija, butų komisija, Vidaus garnizono bataliono kanceliarija ir archyvas.[6] Medinėse arklidėse ir kituose ūkiniuose statiniuose kieme-stovėjo gaisrininkų komandos arkliai, buvo sudėti jų įrankiai.[7] Vienuolyno pastatas nuo 1862 m. stovėjo apleistas.

Apie 1870 m. pritaikant senus ir statant naujus pastatus miesto ligoninei, buvę pranciškonų vienuolyno komplekso statiniai įjungti į naujus korpusus, panaudojant geriau išlikusias sienas ir rūsius. Pats vienuolyno pastatas nugriautas, dabar jo vietoje stovi tvora ir vartai.

Buvęs  miesto ligoninės pastatų kompleksas  

Ankstyviausia žinoma žinutė apie pastatą Muitinės g. 2 Kauno magistrate aktų knygose yra iš 1589 m., kur minimas Ravos namas prieš Marijos bažnyčią.[8] 1614 m. spalio 24 d. Kauno pilietis senjoras Bartolomėjus Rava jaunesnysis išnuomojo Motiejui Gorskiui, senąjį mūrinį namą, kuris stovėjo Muitinės gatvėje, vienoje linijoje su šv. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia.[9] 1615 m. notaras Baltazaras Mednickis įkainavo senjoro Bartolomėjaus Ravos “mažąjį namą”, kuris stovėjo Muitinės gatvėje tarp didžiojo Ravos mūrinio namo ir šv. Pranciškaus konvento (pranciškonų vienuolyno mūrinio pastato prie Muitinės gatvės).[10] Iš šio ir kitų aktų aiškėja, kad egzistavo 2 mūriniai namai – Didysis ir Mažasis, tai patvirtina natūra bei atlikti architektūriniai tyrimai.

1732 m. turto perleidimo akte nurodoma, jog namas vadinamas “Rozenbergowska”. Antano Rozenbergo žmona Liubviška Dorotė iš Dingenų pripažino, kad nekilnojamasis tutas priklausė dviems broliams teisėjui Henrikui ir jau mirusiam Antanui Rozenbergui. Situacijos aprašyme nurodoma, kad mūrinis namas “aukštutinis ir žemutinis”, iš dviejų į vieną sujungtas. Vienu šonu pastatas ribojosi su pranciškonams priklausančiu mūriniu namu, kitu šonu-į gatvę, kuri veda iš rinkos į pranciškonų bažnyčią ir Nemuną. Fasadu namas stovi į rinką ir Muitinės gatvę, o galu į skersgatvį į tą patį pranciškonų vienuolyną vedantį.[11] Šiame akte minimi 2 mūriniai namai – didelis ir mažas, be to valdoje stovėjo bravoras, buvo katilai ir kiti rakandai. 1774 m. nekilnojamas turtas perėjo Rozenbergų palikuonims.[12]

XIX a. I-oje pusėje pastatai priklausė muitinei, kitoms žinyboms. Augant miesto gyventojų skaičiui senoji medinė ligoninė prie Rokitų (Šaričių) vienuolyno, karo ligoninė prie Karmelitų vienuolyno bei žydų ligoninė nebetenkino gyventojų reikmių, todėl buvo nutarta miesto ligoninę įkurti šioje vietoje, nugriaunant pranciškonų vienuolyno liekanas bei medinius statinius buvusius sklype.

1870 m. pagal gubernijos architekto E. fon Mikvico projektą, pradėta naujos ligoninės statyba, panaudojant ir senus pastatus. Ligoninės kompleksas užėmė visą senamiesčio kvartalą. Prieš prasidedant ligoninės rekonstrukcijai V. Gersonas savo piešinyje fiksavo renesansinius langų apvadus su žmonių profiliais.[13] Rekonstrukcijos metu keraminis medalionas buvo užmūrytas. Ligoninės teritorijos planą padiktavo likę senieji pastatai: buvo suformuoti 3 pusiau uždari kiemai. Palatos ligoniams buvo įrengtos naujai statyto korpuso 1 ir  2 – ame aukštuose. Prie mūrinio, dviaukščio namo Muitinės Nr. 2, buvo pristatytas pietinis, vienaaukštis pastatas.[14]

Maždaug 1890 m. pastatų kompleksas buvo kapitaliai remontuotas, pagal inž. P. Dorofejevskio projektą.[15] Naujai pastatytame korpuse pietinėje teritorijos dalyje prie Nemuno krantinės buvo įkurdinti psichikos ligomis sergantys ligoniai, kuriems buvo įrengtas atskiras bufetas su valgykla bei aptvertas sodas kieme. 1891 m. vėl numatyta ligoninę plėsti.[16] 1896 m. Muitinės Nr. 2 pastate pirmame aukšte buvo įrengtos patalpos vyresniąjam felčeriui, virtuvė, sandėliai, skalbykla, pirtis, lavoninė, ir t.t. Antrame – moterų psichiatrijos skyrius, ir t.t.[17] 1913 m. ligoninė prijungta prie miesto centrinės elektros stoties ir pastatytas motoras vandeniui pumpuoti.[18]

1918-1940 m. laikotarpiu čia veikė miesto ligoninė, kurioje buvo 4 klinikos. Didelės rerkonstrukcijos nevyko, tik remontai. 1939 m. buvo pertvarkyti rūsiai, kad atitiktų priešlėktuvinės gynybos reikalavimus.

2000 m. istorikės V. Reipaitė ir R. Rickevičienė iškėlė versiją  apie galimą reprezentacinį  pastato Muitinės g. Nr.2/Aleksoto g. pobūdį[19]. Visgi, kol kas nesuradus papildomų istorinių šaltinių hipotezė apie Jogailaičiams priklausiusį statinį, ar pirmąją miesto rotušę, neplėtojama. 1994 m. architektūrinių tyrimų metu, antrame aukšte surasta užmūryta keraminė renesansinė langų apvadų detalė su vyro profiliu, kurią menotyrininkė M. Matušakaitė  sieja su Habsburgų dinastija, glaudžiai susigiminiavusią su Jogailaičiais.[20] Tokios renesansinės detalės buvo naudojamos tik išskirtinių pastatų puošybai.

Architektas G. Prikockis “Žvalgybinių architektūrinių tyrimų ataskaitoje“ teigia, jog XVI a. II-os pusės rekonstrukcija išimtinai puošybinio pobūdžio, tai gali būti susieta su funkcijos pasikeitimu ar svarbiu įvykiu. XIX a. šaltiniai užsimena, kad 1562 m. Kaune Žygimantas Augustas priiminėjo Suomijos kunigaikštį Joną Vazą (vėliau tapusį Švedijos karaliumi Jonu III), kuris čia su savo dvaru atvyko pirštis Žygimanto Augusto seseriai Kotrynai.[21] Kur gyveno karalius tiksliai nenurodyta, tik užsimenama, kad Rotušės aikštėje. Nors ši žinutė ir tiesiogiai nesiejama su pastatu Muitinės g. Nr. 2, tačiau istorinis faktas, kad Kaune buvo apsistojusios karališkos šeimos su svitomis, kuriuos reikėjo apgyvendinti tinkamose sąlygose, vadinasi mieste egzistavo tam tinkami statiniai.

Raimonda Rickevičienė