Restauruodami išlikusius senus pastatus architektai susiduria su kitokiomis užduotimis nei projektuodami naujus. Čia daugiau sunkumų, įvairių techninių problemų, bet kartu įdomiau dirbti – reikia sugrąžinti seną pastatą į gyvenimą, darniai jį susieti au pasikeitusia XXI a. miesto aplinka. Tenka ne tik spręsti funkcines problemas, bet ir atkurti autentišką vaizdą bei situaciją, rasti seno ir naujo pusiausvyrą. Architektė Asta Prikockienė šioje srityje turi daug patirties. Iš kitų jos darbų pastato Daugirdo gatvėje rekonstrukcija išsiskiria ne tiek paveldo objekto verte, kiek sudėtingumu: jame susipynę labai daug architektūrinių stilių. Prie šio pastato architektė dirbo beveik 20 metų.
Tyrinėjamo objekto savitumas atsiskleidžia susipažinus su jo istorija. XVI a. pab.–XVII a. Kaunas buvo svarbus prekybos uostas, todėl aplink jį, dabartiniame Senamiestyje, vyko intensyvios statybos. Senamiesčio teritorija pagal to meto tradiciją buvo suskirstyta sklypais, vadinamosiomis posesijomis. Daugirdo gatvė tuo metu buvo labai reikšminga miestui – ji jungė uostą su prekybos centru – Turgaus aikšte (dab. Rotušės). Šioje vietoje buvo du skirtingiems savininkams priklausantys sklypai ir du mūriniai namai su bendra šonine siena. Šiaurinis namas pastatytas XVI a. pabaigoje, pietinis – XVII a. Manoma, kad tai turėjo būti pirklių namai, jų rūsiuose būdavo laikomos prekės, o patalpoje, į kurią patenkama iš gatvės, galėjo būti parduotuvė ar amatų cechas. Per daugiau nei 400 metų istoriją šie namai matė visko – dažnai keitėsi savininkai, pastatai ne kartą buvo sugriauti praūžusių karų, nuniokoti gaisrų, beveik 100 metų stovėjo negyvenami.
Išsamius istorinius, archeologinius ir architektūrinius pastato tyrimus 1986 m. pradėjo Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo institutas. Tuo metu namas buvo gana prastos būklės – senoji gotikinė siena skilusi per visus aukštus, apirę pamatai, visi senieji architektūros klodai slypėjo po mūro, tinko sluoksniais. Kadangi ikonografinės medžiagos nebuvo, daugiausia informacijos teikė natūriniai tyrimai. Pirmiausia teko nuimti pastatą dengusį paviršių; po juo rasta įvairių senosios architektūros detalių. Pasak A. Prikockienės, patyrusiems restauratoriams daug informacijos teikia kad ir viena rasta plyta ar kokio nors elemento dalelė. 2004 m. pradėjus statyti viešbutį užsibrėžtas tikslas: kuo išsamiau reprezentuoti senąją architektūrą.
Žvelgiant į dabartinį „Daugirdo“ viešbučio tūrį, formas, išorinę apdailą, matomi visi keturi pagrindiniai laikotarpiai. Architektė sumanė pastatų komplekso amžių įvairovę pademonstruoti skirtingomis apdailos medžiagomis. Ypač išryškėja du fasadų kvadratai – gotikos ir Renesanso. Siekta išsaugoti autentišką vaizdą, todėl restauruojant buvo naudojamos to meto statybinės technologijos. Atnaujinant XVI a. raudonų plytų mūrą buvo atidengti visi puošybos elementai, paliktas truputį kreivas fasadas, užtrintos siūlės tarp plytų. Balto renesansinio fasado paviršius taip pat nelygus, jis specialiai tinkuotas naudojant odines pirštines. Gelsvas rustuotas trečio aukšto fasadas su frontonu taip pat restauruotas laikantis to meto technologijų metodų. Naujajai pastato daliai parinktos modernios akmens masės plytelės su metaliniu blizgesiu – tam, kad reprezentuotų ir XXI amžių kaip lygiavertį šio namo raidos etapą.
Atsižvelgiant į istorines Kauno senamiesčio ypatybes, nepakeista ir senovinė pastatų išdėstymo sklype tvarka. Pagrindinis įėjimas į viešbutį paliktas ten, kur kadaise buvo senieji vartai į kiemą. Namai prie pat gatvės, toliau ūkiniai pastatai aplink vidinį kiemą – tai uždaros erdvės principas. Ir dabartinis Jėzuitų gatvės fasadas uždaras, tarsi tvora atitveriantis vidines erdves. Naujojoje pastato dalyje taip pat sukurtas uždarumo įspūdis – pirmo aukšto langai labai žemai, prie pat gatvės, todėl jie dengti papildomu stiklu. Naujasis korpusas pastatytas ten, kur kadaise buvo ūkiniai pastatai, ir prijungtas prie senosios dalies stiklo jungtimi.
„Daugirdo“ viešbučio vidaus erdvės įrangos sprendimas nė kiek ne mažiau įdomus nei išorės. Čia taip pat stengtasi atgaivinti senąją pastato dvasią pasitelkus vietovės ypatybes ir kuo daugiau eksponuojant išlikusias vertybes. Įžengę pro pagrindinę įeigą, matome išlaikytą senąją vidaus kiemelio struktūrą. Erdvų vestibiulį, imituojantį vidinį kiemą, iš trijų pusių gaubia senas ir naujas pastatai. Interjere matoma naujojo pastato siena, dengta tokiomis pačiomis akmens plytelėmis kaip ir lauko sienos. Įdomiai atrodo keletas staliukų pasažo viduryje, jie apšviesti jaukiais 3,5 m aukščio lauko tipo šveistuvais – gatvės įspūdžiui sustiprinti. Pro nuožulnų stiklinių konstrukcijų stogą puikiai matyti Vytauto bažnyčios bokštas – tarsi būtum lauke. Kaip ir senais laikais, iš vestibiulio patenkama į visas kitas patalpas ir rūsį. Įgyvendinti tokį architektės sumanymą buvo labai paranku, nes buvo projektuojamas būtent viešbutis, kuriame svečių sutikimo holas dažniausiai esti viena iš funkcinių būtinumų. Jei, pavyzdžiui, būtų reikėję projektuoti gyvenamąjį namą, šią problemą būtų buvę sunkiau išspręsti.
Viešbučio viduje ypač išryškinta didžioji pastato vertybė – seniausioji gotikinė dalis. Tyrinėjant pavyko neblogai nustatyti senąją vidinę struktūrą, taigi numatyta ją maksimaliai atskleisti restauruojant gotikinį pastatą. Jis „neužspaustas“, nepaslėptas už kitų sienų, o atvirkščiai – matomas, apeinamas koridoriais iš visų pusių. Čia sėkmingai pritaikytas labai įdomus, Lietuvoje naujas paveldo ir naujų pastatų jungimo principas „namas name“. Gotikinio namelio tūris juntamas ir rūsyje, į kurį nusileidžiama stačiais senoviniais laiptais. Seniausioje dalyje išlikę nemažai restauravimo metu atidengtų elementų: gausu įvairių arkų, nišų, sienose palikti išsikišę lauko rieduliai. Visos detalės autentiškos, nieko nereikėjo prikurti ar „pagražinti“. Gotikinio namelio sienos nubaltintos kalkėmis – taip, kaip buvo rasta restauruojant senąją laiptinę. Balta spalva būdinga XVI a. pab.–XVII a. pr. Kauno Senamiesčio pastatų vidaus patalpoms – interjere norėta šviesos, o rūsiuose kalkinimas buvo naudingas švaros sumetimais. Vienoje iš gotikinio namelio patalpų įrengta laiptinė; ją taip pat puošia įvairios nišos ir arkos. Čia eksponuojama ypatinga viešbučio vertybė – išlikęs XVI a. rąstas. Visi kambariai įrengti pagal vientisą interjero projektą. Vyrauja ruda spalva, gausiai naudojamas medis ar jo imitacija – siekiama natūralumo, senovės įspūdžio. XX a. pradžios baldai, saikingos puošybos detalės kuria gana solidų, bet jaukų interjerą. Gotikinėje dalyje naudojami papildomi elementai gotikos atmosferai sustiprinti – medinių sijų lubos, ąžuolinės grindys, alebastro šviestuvai. Čia daugiau prabangos ir solidumo. Pats „gotiškiausias“ – prezidentinis kambarys gotikinio namelio antrame aukšte. Senasis architektūros paveldas suteikia viešbučiui ypatingą jaukumą, specifinę atmosferą – tokios negali būti jokiame naujame pastate.
Rekonstruojant „Daugirdo“ viešbutį architektūros paveldas buvo atkuriamas keliais būdais – kiek įmanoma daugiau eksponuojamos išlikusios architektūrinės formos ir atkuriama buvusi vidinė erdvės struktūra. Objekte originaliai susipina vidaus ir lauko erdvė. Pasirinktas įdomus požiūris į senos ir naujos architektūros santykį. Naujoji pastato dalis nėra nematoma, nenublanksta šalia senosios, ji savarankiškai svarbi pastato architektūrai, tačiau nekontrastuoja, neužgožia, o papildo, išryškina senąją architektūrą šiuolaikinėmis priemonėmis. Namo architektūrinės raidos istorijoje nededamas taškas viską restauravus ir konservavus taip, kaip likę iki dabartinių laikų; čia kuriama pastato architektūrinės raidos tąsa. Jaučiama gili pagarba senosioms vertybėms, o XXI a. architektūros indėlis traktuojamas kaip lygiavertė, reikšminga namo istorijos dalis. Šių pastangų rezultatas – į gyvenimą sugrąžintas vertingas Kauno senamiesčio pastatas, sukurta visų jo raidą paveikusių laikmečių darna.
Pagal Jovitos Vaitkevičienės tekstą parengė Vaida Almonaitytė-Navickienė