Namas Kaune, Rotušės a. 29

Vienas iš šiandien stilistiškai išraiškingiausių senųjų Kauno gyvenamųjų visuomeninių pastatų, namas Rotušės a. 29, stovi šiaurinėje aikštės dalyje, M. Valančiaus g. ir aikštės kampe. Pirmieji posesijos mediniai pastatai galėjo būti pastatyti XV – XVI a. Jiems sudegus XVI a. antrojoje pusėje, vakarinėje posesijos dalyje prie kaimyninio namo (nr. 28) sienos pristatytas mūrinis, galu į aikštę orientuotas, dviejų aukštų pastatas su rūsiu. Rūsyje ir pirmame aukšte buvo ūkinės ir prekybinės paskirties patalpos, antrajame – gyvenamosios. Gotikinį pastatą dengė vienšlaitis stogas, kurio abu galus puošė, manoma, asimetriški frontonai.

XVII a. viduryje prie namo rytinės sienos pristatytas L raidės formos plano, renesansinės architektūros pastatas. Pietinė jo dalis, įsijungusi į ištisinį aikštės užstatymą ir užbaigianti Vilniaus g. perspektyvą, buvo platesnė, aukštesnė ir turėjo išraiškingesnius architektūrinius bruožus, o prie Valančiaus g. esanti pastato dalis – žemesnė, siauresnė ir santūresnė. Rūsyje buvo prekybos, pirmame aukšte – viešbučio patalpos ir karčema, antrame – šeimininkų butas. Manoma, kad šis pastatas galėjo būti pastatytas specialiai paštui. Gotikinis ir renesansinis namai sujungti antrame aukšte iškirtus duris.

XVIII a. pab.–XIX a. pr. šiaurinėje sklypo dalyje buvo pastatytas klasicizmo bruožų turintis korpusas, su gotikine ir renesansine dalimi sujungtas į vieningą kompleksą. 1835–1849 m. visas namas buvo perstatytas, pakeistas jo planavimas ir eksterjero architektūrinė kompozicija. Atlikus pertvarkymus pirmame aukšte, buvo įrengta vienuolika parduotuvių, antrame – nuomojami butai. Gotikinio ir renesansinio korpuso aikštės fasadai sujungti į vieną eklektišką visumą. Paskui XX a. pirmojoje pusėje šis fasadas paaukštintas, iš abiejų frontono pusių užstatyti antstatai[1].

Po tokių pertvarkymų namo senieji architektūros klodai buvo paslėpti po XIX a. suformuotu antsluoksniu. Tik XX a. septintame dešimtmetyje atlikti architektūriniai tyrimai parodė, jog pastatą sudaro trys dalys, palyginti neblogai išsilaikiusios, gotikinio, renesansinio ir klasicistinio korpusų. Todėl buvo nutarta panaikinti XIX ir XX a. perstatymo elementus, grąžinti gotikinio, renesansinio bei klasicistinio statinių planinę erdvinę struktūrą, fasadų bei interjerų kompozicijas[2].

Namui Rotušės a. 29 senoji architektūrinė išvaizda, kaip ir daugumos kitų Kauno senamiesčio pastatų, buvo sugrąžinta jį restauravus. Tačiau tyrinėjant restauruotus pastatus neretai paaiškėja, kad šiandien matomas vaizdas ne visada atkartoja reprezentuojamojo laikotarpio originalą. Todėl atidesniam ir smalsesniam stebėtojui pravartu atskleisti šio namo esmines restauravimo peripetijas. Svarbu pastebėti, kad tūrinės erdvinės struktūros parametrai ir funkciniai patalpų ryšiai atkurti vadovaujantis architektūrinių tyrimų duomenimis. O restauruotose gotikiniuose ir renesansiniuose fasaduose galima rasti ir autentiškiems artimų, ir nuo kitų architektūros objektų nukopijuotų detalių. Gotikinio namo pagrindinio fasado pirmame aukšte buvusio įėjimo vietą rodė tik menki likučiai, todėl jam atkurti buvo panaudotos kitiems Kauno gotikiniams pastatams būdingos durų angų formos bei dydžiai[3]. Duomenų apie fasadą skaidžiusių langų angas buvo išlikę šiek tiek daugiau. Jų forma atkurta pasitelkus loginę interpretaciją, o išdėstymas pagrįstas simetrijos taisykle[4]. Tačiau informacijos apie aikštės fasado gotikinį frontoną neturėta, todėl šis elementas buvo atkurtas pagal dalinai išlikusį šiaurinio fasado analogą ir nutinkuotas siekiant jį atskirti nuo autentiško[5]. Čia reikėtų pastabėti, kad kituose Lietuvos architektūros paveldo objektuose išlikę originalūs fragmentai byloja, jog to paties namo pagrindinis ir kiemo frontonai dažniausiai turėdavo skirtingas kompozicijas.

Renesansiniame korpuse autentiškų fragmentų padėtis buvo geresnė. Pirmo ir antro aukšto langai bei durys buvo atkurti pasitelkus išlikusią pirminę informaciją ir loginę jos interpretaciją[6]. Įvažos forma atstatyta pagal atkastus kampinius akmenis, o angokraščių profiliai padaryti nukopijuojant Zabielų rūmų vartų angokraščius[7]. Fasadai rustais sudalyti remiantis pirmame tinko sluoksnyje aptikta autentiška informacija[8]. Frizinės juostos langelio piešiniai taip pat atkurti vadovaujantis autentiškais trijuose langeliuose rastais piešinių fragmentais, jie atkartoti ir neiššifruotuose langeliuose[9]. Tačiau lieka neaišku, kodėl naujai padarytieji piešiniai atlikti sgrafito, o ne tapybos technika, kuri buvo naudota XVII a. komponuojant frizinės juostos piešinius. Toliau nagrinėjant esminius atkūrimo darbus verta atkreipti dėmesį, kad šio korpuso kiemo pusėje ant dviejų priestatų – išlikusio pietinio bei restauruojant atstatyto šiaurinio – pagal negausius natūros tyrimų duomenis, buvo pastatyta medinė veranda. Apie jos stogą laikančias kolonėles ir tvoreles informacijos neturėta, tad jos buvo suprojektuotos pagal liaudies architektūros formas[10]. Taigi noras atkurti kuo autentiškesnį senąjį namo vaizdą skatino naudoti įvairias priemones, tačiau gautas rezultatas ne visada susietas su buvusiu originalu

Visų korpusų patalpų vidaus erdvės atstatytos remiantis natūros duomenimis. Išlikę interjero elementai, kaip antai: durų angos, nišos, židiniai, buvo remontuojami arba atkuriami vadovaujantis autentiškais fragmentais. Patalpas jungiančios durys buvo išdėstytos pagal funkcinius ryšius. Karčemos lėkštas kryžminis skliautas atkurtas prisitaikant prie išlikusių pėdsakų ir naudojant renesansinę skliautų mūrijimo techniką[11]. Tačiau apie laiptus, vedusius iš karčemos į antrą aukštą, nebuvo jokių duomenų, todėl iš dviejų spėjamų buvusių variantų – sraigtinių ir pusiau sraigtinių – pasirinktas antrasis, kaip patogesnis[12].

Atkuriant į kiemą išeinančių durų funkcijas įvažoje bei jos prieigose prie gotikinio bei renesansinių pastatų buvo atstatytas renesansinio laikotarpio, o likusioje kiemo dalyje – XVIII a. pab.–XIX a. pr. kiemo paviršiaus lygis[13]. Taigi šiandien namo Rotušės a. 29 gotikinis korpusas mažiau, o renesansinis daugiau atkartoja reprezentuojamo periodo pirmines kompozicijas. Natūralu, kad praėjus keliems šimtams metų neįmanoma atkurti visų buvusių detalių, tačiau svarbu žinoti, kurios jų tikros, kurios atkartoja buvusiąsias, o kurios jas tik imituoja.

Jolita Butkevičienė