Namo Kaune, Vilniaus g. 11, istorija prasidėjo XVI a. pr., kai sklype prie Didžiosios Vilniaus ir Šventovaičio (dabar M. Daukšos) gatvių buvo pastatytas vienaukštis stačiakampio plano mūrinis gyvenamasis namas. Vidinę pastato erdvę dvi kapitalinės sienos dalijo į tris patalpas: vestibiulį – priimamąjį (53 m2) virtuvę (26 m2) ir gyvenamąjį kambarį (45 m2), kurio nišoje buvo įrengtas sanitarinis mazgas.[1] Toks išplanavimas buvo būdingas daugumai to meto Lietuvos gyvenamųjų namų.[2]
Po šimto metų XVI–XVII a. sandūroje buvo užstatytas antras aukštas ir jame įrengtos trys gyvenamosios patalpos. Į Didžiąją Vilniaus gatvę atgręžtas fasadas papuoštas renesansiniu frontonu. Lauko sienos netinkuotos, pagrindinėmis meninės išraiškos priemonėmis, tęsiant gotikines tradicijas, liko iš profiliuotų plytų sumūryti dekoratyviniai elementai.
XVII–XX a. pr. namas priklausė įvairioms Katalikų bažnyčios institucijoms. Tačiau, ne kartą nukentėjęs per XVII a. bei XVIII a. vykusius karinius antpuolius, ilgą laiką stovėdavo apleistas. XVIII a. pabaigoje vyko perstatymai, tačiau apie atliktus pakeitimus beveik nėra jokios informacijos. Vienintelis mūsų dienas pasiekęs to laikotarpio ženklas – į Vilniaus gatvę atsiveriantys barokiniai vartai. XIX–XX a. pertvarkant namą, daugiausia dėmesio buvo skiriama naujiems buitiniams, bet ne estetiniams poreikiams tenkinti. 1808 m. namas jau buvo nutinkuotas. XIX a. pietinio fasado pirmame aukšte iškirsti dideli langai ir durys. 1923 m. vakarinėje pastato dalyje esantis priestatas praplėstas, virš barokinių vartų, sumūrytas dviaukštis pastatas.[3] XX a. viduryje renesansinio frontono likučiai buvo vienintelė detalė, leidžianti bent apytikriai nuspėti garbingą pastato amžių.
XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje atlikti tyrimai pateikė daug informacijos apie pirminę – gotikinę ir renesansinę – pastato architektūrinę formą. Beveik nepakitę išliko dviaukštis XVI–XVII a. sandūroje suformuotas tūris, buvo apytikriai žinomos gatvės ir kiemų fasadų kompozicijos bei patalpų planas. Tačiau utilitarinis požiūris sutrukdė atstatyti visus fragmentiškai išlikusius istorinius elementus. Dar prieš pradedant šio namo restauracijos darbus (projekto autorė D. Zareckienė) pastate buvo numatyta įrengti septynis nedidelius butus. Tokia paskirtis neleido atstatyti pastato pirminio išplanavimo, nors duomenų tam visiškai pakako. Didelis patalpų skaičius lėmė ir eksterjero restauracijos koncepciją.[4] Į M. Daukšos gatvę atgręžto fasado antrame aukšte atkurtas tik mažas renesansinės kompozicijos fragmentas, nes patalpoms apšviesti reikėjo daugiau langų, nei jų buvo XVII a. Dėl tos pačios priežasties nebuvo atstatytos ir kiemo fasado pirminės architektūrinės formos. Toks atvejis, kai turint informacijos nesistengta atkurti gotikinės renesansinės pastato kompozicijos, yra retas Lietuvos mūro paveldotvarkos praktikoje. Dažniausiai pasitaiko atvirkštinis variantas – stingant duomenų, senosios architektūrinės formos ne atkuriamos, o veikiau iš naujo sukuriamos.
Visiškai buvo restauruotas pietinis fasadas, rytinio – pirmas aukštas ir antro aukšto fragmentas. Nuvalius tinką, pietinio ir rytinio fasadų pirmame aukšte atsidengė autentiškas gotikinio mūro audinys, papuoštas iš juodų plytų galų suformuotu rombų ir kryželių ornamentu. Šis puošybos elementas buvo gana gerai išsilaikęs, trūkstamos dalys atstatytos naudojant tą patį ornamento piešinį, pritaikant jį prie originalo.[5] Tačiau restauruotą gana taisyklingą geometrinių figūrų ritminę eilę pažeidžia į ją įterpti stačiakampiai langai (pietiniame fasade – du, rytiniame – penki). Stebint pastatą natūroje kyla abejonės, ar minėtos angos iš tiesų yra savo pirminėse vietose. XV–XVI a. gyvenamuosiuose namuose langai buvo išdėstomi laisvai, atsižvelgiant į funkcinius poreikius, nesilaikant nei simetrijos, nei ritmo.[6] O čia abiejų aukštų langai sukomponuoti simetriškai. Tokį sprendimą lėmė duomenų trūkumas. Gatvės fasadų pirmo aukšto gotikinės angų formos, dydžiai ir jų buvimo vietos nežinomos, todėl jie įrengti pasiremiant simetrijos taisykle.[7] Tačiau analizuojant išlikusius autentiškus šio namo eksterjerų fragmentus peršasi dvi prielaidos: 1) gatvės fasadų pirmas aukštas buvo aklinas, patalpos buvo apšviečiamos pro kiemo pusės langus[8]; 2) pirmą aukštą skaidė organiškai į geometrinius raštus įkomponuotos nedidelės angos.
Atkuriant dalį originalios antro aukšto renesansinės kompozicijos, buvo pasiremta architektūrinių tyrimų duomenimis. Rytiniame fasade atidengtas ir restauruotas autentiško renesansinio mūro fragmentas, atkurta viena anga bei trys nišos. Pietinio fasado antras aukštas restauruotas visiškai. Čia daugiausia problemų kėlė renesansinis frontonas. Iki XX a. vidurio beveik nepakitęs išliko tik pirmasis frontono tarpsnis, o kiti buvo sunaikinti. Rengiant restauracijos projektą nepavyko rasti jokių duomenų, galinčių padėti nuodugniai atkurti pirminį prarastų dalių vaizdą. Tuomet buvo nuspręsta nukopijuoti autentišką netoliese esančio Napoleono namo frontoną, kurio pirmasis tarpsnis, kaip teigia projekto autorė, identiškas išlikusiajam Vilniaus g. 11.[9]
Visgi, išanalizavus abu pavyzdžius paaiškėjo, kad toks teiginys nėra pagrįstas. Namo Vilniaus g. 11 išlikusio tarpsnio plokštumą skaido kompozicijos kraštuose sutrejintų, o centre sudvejintų piliastrų eilė, į kurią įsiterpia du arkiniai langai. O Napoleono namo stambesnių proporcijų frontono pirmojo tarpsnio plokštumą skaido iš šono sudvejintos, o centre sutrejintos mentės. Taigi šių pastatų frontonų pirmojo tarpsnio elementai panašūs, tačiau ne identiški. Todėl kyla klausimas, ar remiantis dideliu fragmentų panašumu galima daryti išvadą, kad abiejų architektūrinių elementų kompozicijos buvo tapačios? XV–XVII amžiaus architektūros tyrimų duomenys parodo, kad anuomet statant gyvenamuosius namus buvo naudojamos panašios išraiškos priemonės, tačiau vyrauja nuomonė, kad identiškos kompozicijos nebuvo kuriamos.[10] Todėl šiandien pastatą Vilniaus g. 11 puošiantis frontonas, atkartojantis analogišką Napoleono namo elementą, greičiausiai neatskleidžia tikrosios pradinės jo formos.
Taigi restauruotame name Vilniaus g. 11 XVI–XVII a. architektūrą geriausiai atspindi pastato tūrinė erdvinė kompozicija, autentiški raštuoto mūro plotai, pietinio fasado antro aukšto ir frontono pirmojo tarpsnio kompozicijos bei rytinio fasado antrame aukšte restauruotos renesansinės detalės. Atsižvelgiant į pastato amžių ir buvusių pertvarkymų gausą galima teigti, kad autentiškos informacijos čia išliko pakankamai daug.
Jolita Butkevičienė
[1] Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamas namas Vilniaus g. Nr. 20. D. Zareckienė. Kaunas, 1970. KPCA, f. 5, ap. 1, b. 424, p. 4.
[2] Jankevičienė, A; Zareckienė, D. Kai kurie Lietuvos gotiškų gyvenamųjų namų architektūros bruožai. Iš Architektūros paminklai. Vilnius, 1975, t. 3, p. 49.
[3] Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamas namas Vilniaus g. Nr. 20. D. Zareckienė. Kaunas, 1970. KPCA, f. 5, ap. 1, b. 424, p. 5–16.
[4] Ibid., p. 30.
[5] Ibid., p. 27.
[6] Jankevičienė, A. Gotika. Gyvenamieji namai. Iš Lietuvos architektūros istorija. T. 1: Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 108.
[7] Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamas namas Vilniaus g. Nr. 20. D. Zareckienė. Kaunas, 1970. KPCA. F. 5, ap. 1, b. 424, p. 9, 25.
[8] Ibid., p. 27.
[9] Ibid., p. 27–29.
[10] Jankevičienė, op. cit., p.108; Baršauskas, J., Čerbulėnas, K. Renesansas. Gyvenamieji namai. Iš Lietuvos architektūros istorija. T. 1: Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 243.