Netoliese Šv. Jurgio Kankinio bernardinų bažnyčios ir vienuolyno XVI a. antrojoje pusėje ėmė kurtis šv. Pranciškaus Trečiojo ordino regulos seserų bendruomenė, globojama bernardinų, besimeldusi jų bažnyčioje. Pirmąkart seserys paminėtos 1589 m. Zigmanto Vazos rašte. Iš pradžių besiglaudusios mediniame name, 1595 m. mainų būdu įsigijo mūrinį Hanuso Špileno namą, galu besirėmusį į Turgaus aikštę.[1] Iš pradžių seserys gyveno neklauzūrinį gyvenimą, duodavo tik paklusnumo ir skaistumo įžadus, tad gali būti priskiriamos Lietuvoje tuo metu gan paplitusioms Devotų bendruomenėms. Bernardinių klauzūrą įvedė popiežius Pijus V 1599 m.[2] Tačiau, norint susiorganizuoti į klauzūrinį gyvenimą, Kauno bernardinėms reikėjo įsigyti lėšų uždaro vienuolyno statybai.
Bernardinių vienuolyno fundatorius atsirado tik apie 1617 m., juo tapo Kauno pavieto maršalka Aleksandras Masalskis su žmona Apolonija Jasinskaite-Masalskiene. Jų kurių dukra Klara įstojo į bernardinių vienuolyną, greičiausiai tai paskatino šias vienuoles apdovanoti fundacija. 1634 m. vasario 4 d. surašytu fundaciniu aktu A. Masalskis dovanojo Zapyškio ir Dabravolės (Virbališkių) valdas, mūrinius namus Kaune ir sklypą vienuolynui. Pasinaudojus Masalskių lėšomis, 1624–1634 m. buvo pastatyta mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia, pakeitusi ligtolinę medinę bažnytėlę, ir dviaukštis vienuolynas. Pastatų kompleksas aptvertas mūrine tvora.[3] Bažnyčioje buvo 5 altoriai.[4] XVII a. bažnyčia ir vienuolynas kelis kartus niokoti ir deginti. 1667 m. Varšuvos seime pažymėta, kad Kauno bernardinių bažnyčia, vienuolynas ir visos valdos XVII a. vidurio Rusijos okupacijos metu maskolių ir kazokų buvo stipriai nuniokotos ir sudegintos, todėl 4 metams vienuolės atleistos nuo mokesčių, kad galėtų susiremontuoti bažnyčią ir vienuolyną.[5] 1690 m. Varšuvos seime buvo aprobuota bernardinių fundacija.[6] Tai rodė visuomenės dėmesį Kauno bernardinėms ir materialinę pagalbą. 1703 m. rugpjūčio 12 d. Švč. Trejybės bažnyčią naujai pašventino Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis.[7]
Pagal fundaciją vienuolyne turėjo gyventi 25 vienuolės, tačiau 1782 m. jų buvo 20[8], kaip ir 1851 m.[9] Praktiškai visuomet vienuolyne pastoviai gyveno apie 20 seserų, dažniausiai turtingų bajorų dukros. Sielovadoje darbuodavosi kaimyninio bernardinų vienuolyno tėvai: jie buvo seserų kapelionais, pamokslininkais ir nuodėmklausiais. Kaip įprasta LDK laikais, vienuolės užsiėmė liturginių rūbų siuvinėjimu, mergaičių mokymu. 1767 m. buvo reformuota vienuolyno tvarka, uždrausta seserims laikyti tarnaites, sustiprinta klauzūra.[10]
Nuo pat bažnyčios įkūrimo prie jos veikė jokios fundacijos neturėjusi Švč. Trejybės brolija su įpareigojimu giedoti Karūną kiekvieną sekmadienį ir šventadienį.[11] 1703 m. sausio 12 d. išduota popiežiaus Klemenso XI bule leista įkurti Šv. Juozapo broliją. Ant bulės yra išlikęs Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio patvirtinimas, suteiktas 1709 m. rugsėjo 26 d.[12] Abiejų brolijų nariai registruoti specialiose knygose, kurios dar turėtos ir paminėtos 1861 m. inventoriuje.[13]
1804 m. paminėta bažnyčioje buvus dešimt altorių[14], o 1820 m. vizitacijoje išvardinti devyni altoriai: Švč. Trejybės didysis ir šoniniai Šv. Juozapo, Šv. Elžbietos, Šv. Antano Paduviečio, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos, Nukryžiuotojo Jėzaus, Švč. Mergelės Marijos Aplankymo, Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios.[15]
1851 m. ir 1861 m. inventoriuose minima dešimt altorių, visi iš medžio, daugiausia dvitarpsniai, juose kabojo ant drobių tapyti paveikslai. Didžiajame altoriuje buvo Švč. Trejybės paveikslas su sidabriniu apdaru, kryžiumi ir spinduliais. Antrasis šv. Juozapo altorius, paveikslas papuoštas sidabro drabužiu, lelija ir dviem karūnomis. Viršuje buvo šv. Rožės Limietės paveikslas. Trečiasis Šv. Elžbietos altorius, viršuje turėjo šv. Kotrynos paveikslą. Ketvirtajame altoriuje buvo Jėzaus prie stulpo statula, o viršuje šv. Agnietės paveikslas. Penktajame kabojęs šv. Antano paveikslas papuoštas sidabro apdaru, diržu, lelija, spinduliais ir karūna. Iš viršaus žvelgė šv. Barboros paveikslas. Šeštajame altoriuje buvo Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas su sidabro apdaru, skeptru ir karūna, viršuje – Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios paveikslas. Septintasis altorius Nukryžiuotojo Jėzaus, turėjęs tokio siužeto paveikslą, papuoštą sidabro raidėmis I. N. R. J., spinduliais, karūna, juosmens raiščiu, dviem širdelėm ir dviem karūnėlėm. Kiti altoriai buvo įrengti prie piliorių. Aštuntasis altorius Šv. Klaros, įrengtas prie pilioriaus, jame šv. Klaros paveikslas apačioje ir šv. Anupro viršuje. Devintasis Šv. Pranciškaus altorius, viršuje šv. Jono Nepomuko paveikslas. Paskutinysis inventoriuje įrašytas dešimtasis altorius Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios titulo, paveikslas papuoštas sidabro karūna ir ietimi.[16]
Po padalinimų pablogėjo bernardinių materialinė padėtis. Zapyškio valdos dalis 1795 m. gruodžio 21 d. buvo išmainyta į Verbeliūnų palivarką Raseinių paviete. Tai buvo pripažinta Kauno žemės teisme 1796 m. gegužės 21 d. Po Abiejų Tautų Respublikos paskutiniojo padalinimo Zapyškis atsidūrė Prūsijos teritorijoje, todėl Rusijos imperatoriaus Pavelo II įsakymu 1797 m. sausio 17 d. kaip kompensacija bernardinėms buvo suteiktas Ramizavo palivarkas Benekainių parapijoje Ašmenos paviete.[17] Nepaisant to, bernardinės buvo turtingiausia moterų vienuolija Kaune. 1842 m. Verbeliūnų ir Ramizavo palivarkai buvo nusavinti, o bernardinės kaip I klasės etatinis vienuolynas gaudavo 1765 rublių metinę pensiją.
Tačiau pirmos klasės vienuolyno statusas neapsaugojo seserų. Bernardinių vienuolynas buvo uždarytas 1864 m., o seserys perkeltos į Kauno ir Kražių benediktinių, Krakių kotryniečių vienuolynus.[18] Vienuolyno patalpose įsikūrė Telšių arba Žemaičių vyskupijos kunigų seminarija, o Švč. Trejybės bažnyčia perleista parapijai ir tapo Kauno parapine bažnyčia. 1929 m. pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą ant vienuolyno vakarinės dalies užstatyti dar du aukštai. 1933 m. statinių kompleksą papildė Karolio Reisono suprojektuotas seminarijos administracinis pastatas. 1938–1948 m. komplekse šeimininkavo saleziečiai. 1963 m. bažnyčia buvo uždaryta, tačiau vėl atvėrė duris 1978 m. ir atiteko kunigų seminarijai.[19]
Vaida Kamuntavičienė
[1] Oksas J., Buvusio bernardinų vienuolyno ansamblio Kaune (dab. Tarpdiecezinė kunigų seminarija) istoriniai tyrimai / Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 1998, p. 209-210.
[2] Varsackytė R., Kauno miesto ir bažnyčios kultūrų sąveika XVI a. pabaigoje – XVIII a. pabaigoje. Daktaro disertacija. Vadovas prof. Zigmantas Kiaupa. Kaunas, 2006, p. 71.
[3] Kauno Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinių vienuolyno vizitacija, 1820 07 31, Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. 691-1-3669, l. 356v.
[4] Janonienė R., Kauno buvęs bernardinių vienuolynas ir Švč. Trejybės bažnyčia / Lietuvos vienuolynai, Vadovas, Vilnius, 1998, p. 90.
[5] Volumina legum, Petersburg, 1859, t. 4, s. 475.
[6] Volumina legum, Petersburg, 1859, t. 5, s. 403.
[7] Varsackytė R., Kauno miesto ir bažnyčios kultūrų sąveika…, p. 65.
[8] Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m., sudarė ir parengė Vytautas Jogėla, Vilnius, 2001, p. 49.
[9] Kauno Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinių vienuolyno vizitacija, 1851 m., Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (toliau – KAKA), b. 142, l. 847v.
[10] Oksas J., Buvusio bernardinų vienuolyno ansamblio Kaune... p. 218.
[11] Kauno Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinių vienuolyno vizitacija, 1820 07 31, LVIA, f. 691-1-3669, l. 357.
[12] Klemenso XI bulė, Roma, 1703 01 12, LVIA, f. 1671-4-2, l. 62.
[13] Kauno Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinių vienuolyno inventorius, 1861 08 26, LVIA, f. 1671-4-2, l. 22v.
[14] Kauno Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinių vienuolyno vizitacija, 1804 m., KAKA, b. 142, l. 848rv.
[15] Kauno Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinių vienuolyno vizitacija, 1820 07 31, LVIA, f. 691-1-3669, l. 326.
[16] Kauno Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinių vienuolyno vizitacija, 1851 m., KAKA, b. 142, l. 845rv; Kauno Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinių vienuolyno inventorius, 1861 08 26, LVIA, f. 1671-4-2, l. 21-22.
[17] Kauno Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinių vienuolyno vizitacija, 1820 07 31, LVIA, f. 691-1-3669, l. 357.
[18] Valančius M., Pastabos pačiam sau, Vilnius, 1996, p. 141-142.
[19] Janonienė R., Kauno buvęs bernardinių vienuolynas ir Švč. Trejybės bažnyčia... p. 92.